Kaip veikia psichoterapija

Psichoterapija tai procesas, kuris leidžia mums daugiau sužinoti ir suprasti apie savo motyvus, jausmus, veiksmus, apie tai kaip mes suvokiame save supantį pasaulį. Kol mes nesame įsisąmoninę minėtų aspektų, jie labaiu kontroliuoja mus, nei mes juos, o tai mus verčia nuolatos kartoti tas pačias klaidas ir suktis tame pačiame rate. Simptominis pagerėjimas reiškia, kad mes suradome ir įsisąmoninome tai, kas buvo užmaskuota, paslėpta, dažnai išveikiama ar patiriama kaip simptomas, pavyzdžiui: galvos skausmas. Taigi, psichoterapija, praplečia mūsų suvokimo apie save ir pasaulį ribas. Netgi tada, kai psichoterapijos tikslas nėra simptomo palengvinimas, kuomet tikslas labiau bendrinis, pavyzdžiui būti labiau laimingu, laisvu, padidinti savivertę – savęs įprasminimas tampa pagrindiniu psichoterapijos tikslu.

Žinoma, jūs galite sakyti, bet aš žinau ką jaučiu, darau, kuo tikiu.. Bet tiesa yra ta, kad jeigu mes tiksliai žinotume, mes tikrai nejaustume jokių simptomų. Mes jaustume pagrįstas, adekvačias emocines reakcijas į tai kas mus džiugina ar liūdina, vietoje nesuprantamų panikos priepuolių ne laiku ir ne vietoje, nerimo ar depresijos. Mes elgtumėmės pagrįstai, išnaudodami savo talentus, protą ir energiją mus tenkinantiems tikslams pasiekti. Mes mokytumėmės iš savo klaidų, mes neskaudintumėm tų kuriuos mylime, nei būtume artimi su tais, kurie mus skaudina.

Ką būtent mums reikia suprasti? Tai tikrai nėra mūsų pamiršti vaikystės prisiminimai. Mus labiau domina vaikystės specifinės patirtys – išgyventos akimirkos suvokimas ir jausmas, nepaisant jo tikrosios kilmės/įvykio. Priekabiautojui reikia suvokti ne tai kas jį skriaudė (ir ar skriaudė), bet labiau pažeminimo ir bejėgiškumo baimes. Tik tokiu būdu jis gali liautis kompensuoti savo vidinį bejėgiškumą– nuo visagalės žmonių ir situacijų kontrolės, savęs izoliavimo, tuomet, kai tokios kontrolės užtkrinti nėra įmanoma. Kitaip tariant, tam, kad išlaisvinti save nuo simptomo, žmogus turi suprasti, nuo ko ir kaip jis ginasi, kad save galėtų apsaugoti, bet tam jis turi akis į akį susidurti su savimi.

Šį „stebuklą“ – suvokimą/ įsisąmoninimą – psichoterapija gali pasiūlyti. Tai nuolat tenka matyti savo pacientuose, drauguose, savyje: kuomet tu jauti, kad nustojai slėpti savo jausmus ar atvirkščiai, pradėjai jausti tai ką jauti, tu ne tik geriau jautiesi bet ir prasmingiau gyveni.